Spalio 16 d. Elektrėnų „Ąžuolyno“ progimnazijoje vyko pirmasis bibliotekos ir lietuvių kalbos mokyklinio projekto „Atvirlaiškis“ pirmas etapas.
5b klasės mokiniai kartu su lietuvių kalbos mokytoja Daiva Balčėniene ir progimnazijos bibliotekos darbuotojomis Egle Dambrauskiene ir Danute Tilvikiene susitiko su įdomiu svečiu Ričardu Šileika. Paprašytas patikslinti savo pareigas ir titulus, svečias nusijuokė: geležėlė, turistas, trečias brolis, skaitytojas, druskanešys, laiškų rašytojas, tupėtojas, mėgėjas, pažeidėjas, pamokslininkas, elgetautojas, čiabuvis, duobininkas ir dar kokia dešimtis „titulų“. O jei labai rimtai – „Lietuvos rašytojų sąjungos narys“, „Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys“ , „Tarptautinio literatūros festivalio Poetinis Druskininkų ruduo ekspertų tarybos narys“, „Vilniaus dailės akademijos Meno ir dizaino laboratorijos Fotografijos, animacijos ir medijos meno laboratorijos specialistas praktiniam studentų mokymui“, dar pridurčiau, tiesiog įdomus žmogus. Tiesa, penktokai norėdami ko paklausti į Ričardą Šileiką kreipėsi paprastai – mokytojau. Tai gal po šio susitikimo svečias galės pasigaminti dar vieną vizitinę kortelę su įrašu „mokytojas“. Pirmoje susitikimo dalyje R.Šileika papasakojo ir parodė vaikams, kaip gimsta pats atvirlaiškis, papasakojo, kaip per laiką atvirlaiškis tampa ne tik malonia smulkmena, tampa žmogaus istorijos faktu, savitu dokumentu. Atvirlaiškio neskaitys pašto darbuotojas, laiškininkas – tai, kas atvira, kitam bus arba neįdomu, arba nesuprantama. Daug įdomiau žvilgterėti pro netyčia paliktas praviras duris, ar rakto skylutę, nes tai, kas vyksta už uždarų durų, jau įdomu… Svečias parodė dešimtis bičiuliams siųstų ir iš bičiulių gautų keistų atvirlaiškių, pakomentavo, kaip jie gimė. Antrą susitikimo dalį penktokai atvirlaiškius gamino patys. Ričardas kiekvienam išdalino paprasčiausią abėcėlės kortelę, ant kurios vaikai galėjo piešti, klijuoti, karpyti, net palikti profesionalius pirštų antspaudus. Dar viena istorija apie mūsų vienintelę ir nepakartojamą tapatybę – kitos lygiai tokios pačios struktūros piršto antspaudo nėra, ir net jei įsipjauname, žaizda sugyja ir piršto „piešinys“ nepakinta. Pirštų antspaudais žymėti atvirlaiškius vaikams buvo didžiulis malonums. Kai viršelis jau buvo pabaigtas, kitoje pusėje penktokai pirmiausia išmoko teisingai priklijuoti pašto ženklus, BAR kodus, užrašyti gavėjo ir siuntėjo adresus, parašyti patį atvirlaiškio tekstą. Naudos būta nemažai – kai kuriems vaikučiams prireikė ir papildomos sms žinutės mamai, nes mažuma užmiršo savo namų adresą. Vaikai sužinojo, kad tokį laišką galima siųsti net į užsienį, tačiau tuomet jau reikėtų kitokių pašto ženklų. Kai viskas buvo baigta, visi kartu ėjome ieškoti pašto dėžutės. Radome ją ir senoje vietoje, prie buvusio pirmojo Elektrėnų pašto. Beje, kai kurie vaikai tik dabar sužinojo, kam čia kabo ta „geltona dėžė“. Išleidę savo atvirlaiškius padėkojome svečiui ir skirstėmės, bet klausimų dar buvo: „O ką darysime per antrą pamoką?“ Laikas taip greitai pralėkė…
Lapkričio mėnesį rašysime atvirlaiškius Kalėdų seniui… Įdomiausių kalėdinių atvirlaiškių parodėlę planuojame surengti bibliotekos skaitykloje. Kas žino, gal Kalėdų senio pagalbininkai praskisdami žvilgterės ir pakuždės seneliui, apie ką svajoja vaikai…
O visai baigdama dar kartą dėkoju R.Šileikai už įdomią ir naudingą veiklą, pašto darbuotojai, kuri šypsodamasi surado reikiamą gausą pašto ženklų, padovanojo porą juostelių su BAR kodais, juostą reikiamų mėlynų lipdukų ir, žinoma, laiškanešiams, kurie gal ir keistai pažiūrės į vaikų kūrybą, bet įmes atvirlaiškius į nurodyto gavėjo pašto dėžutę.
Lietuvių kalbos mokytoja Daiva Balčėnienė