Lapkričio ir gruodžio mėnuo Elektrėnų „Ąžuolyno“ progimnazijoje buvo gausus renginių, vykusių senajame Vilniaus Universitete arba edukacinių susitikimų su svečiais iš universiteto.
Lapkričio 26 dieną tikslinė aštuntokų grupė lankėsi senojo Vilniaus universiteto bibliotekoje ir Filologijos fakultete. Edukacijas padėjo suorganizuoti ir pati jose dalyvavo Lituanistinių studijų katedros vedėja dr. Eglė Gudavičienė, o ekskursiją Vilniaus universiteto bibliotekoje ir po visą architektūros ansamblį vedė gidė Vita Vinkšnaitienė. Aplankėme Pranciškaus Smuglevičiaus ir Joachimo Lelevelio sales, susipažinome su Universiteto istorija. Senosios bibliotekos salėse galėjome pamatyti, kaip atrodė 16 – 17 a. mokslo veikalai, atidžiau pasmalsauti į seniausius pasaulio žemėlapius. Kartu pasikėlėme į observatoriją – aukščiausią universiteto vietą, iš kur saulėtą dieną Vilnius atrodė nuostabus. Dar susipažinome su grafiko Petro Repšio vienu įspūdingiausių darbų – freska „Metų laikai“ Lituanistikos centro vestibiulyje. Kūrinyje vaizduojami įvairūs lietuvių papročiai, kurie apima visą metų ciklą ir kartu pasakoja ilgamečių papročių epą. Ekskursija baigėsi Šv. Jonų bažnyčioje, kuri irgi turi savo įspūdingą istoriją. Sugrįžę į mokyklą, ekskursijos dalyviai džiaugėsi, kad „labai patiko aplinka ir gidės pasakojimas. Labai didingas pasirodė universitetas, įspūdingas jo amžius“, dalinosi įspūdžiais, kad „sužavėjo nuostabios universiteto erdvės. Edukacija buvo labai įdomi, daug naujos informacijos, įdomios saugomos knygos, žavinčios savo apimtimi. Pasakiškai, bet iškilmingai ir didingai atrodė senųjų dailininkų išpieštos lubos. Bet labiausiai patiko observatorijos bokštas. Apvalūs, dideli langai atvėrė vaizdą į Vilniaus širdį. Ir kiemeliai labai jaukūs“, „kad įspūdinga tai, jog universitetas turi savo bažnyčią. Ir Petro Repšio grafika unikali.“. Deja, radosi ir toks pastebėjimas – „maniau, kad universitetas labai modernus, bet klydau…“. Taigi, matome tai, ką norime išvysti.
Gruodžio 4 d. vėl dardėjome į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. Šį kartą kartu su mokiniais važiavo ir mokytoja Lina Alimienė – jų biologijos mokytoja, kuri tik įsėdusi į autobusą džiaugėsi, kad važiuoja į savo ALMA MATER. Tad šį kartą aštuntokai važiavo iš anksto žinodami, kad reikės parašyti apie ekskursiją, tad turime pasikartoti, kas svarbu, rašant straipsnį. Pravėrus universiteto duris mus pasitiko gidė Irma Kušeliauskaitė. Vos patekę į pirmąją auditoriją, daug kas net aiktelėjo iš nuostabos – tokia didinga ji pasirodė. Šioje auditorijoje I.Kušeliauskaitė papasakojo Medicinos fakulteto istoriją. O paskui sekė įdomiausioji edukacijų dalis – fakulteto medicinos muziejus ir „pasivaikščiojimas“ universiteto erdvėse. Mokiniai pamatė, kaip atrodo preparatai, skirti studentams susipažinti su įvairių ligų pažeistais organais. Gidė ekskursijos pradžioje pašmaikštavo, kad po ekskursijos tie, kurie norėjo studijuoti mediciną, dažnai savo norų atsisako, o kartais atsiranda naujų, kurie vėliau iš tiesų tampa universiteto studentais. Atsiliepimuose mokiniai rašė, kad buvo labai įdomu, daug sužinojo. Pasakojo apie tai, kaip atsirado medicinos simbolis – stiklinę taurę apsivijusi gyvatė, stebėjosi „kaukolių“ kambariu, kaip sužinoma, kam priklausė surastas kūnas, sužinojo, kad šio universiteto patalpose buvo „atpažinti“ ir partizano Vanago palaikai. Viename iš mokinių darbų radau ir tokį sakinį – „prie vienos ekspozicijos man pasidarė truputį bloga. Tad nors buvo labai įdomu, aš medicinos universitete nestudijuočiau – ne mano profesija.“ Edukacijos Vilniaus universiteto Filologijos ir Medicinos fakultetuose buvo tikslingos ir naudingos.
Lapkričio 27 d. jau progimnazijoje lankėsi viešnios iš universiteto ir jo aplinkos – antrokus ir trečiokus aplankė dvi rašytojos. Antrokai dalyvavo Kristinos Jakaitės knygos “Bobausis be ausų”, o trečiokai – Dianos Lekevičienės “Paslapčiagų” pristatyme. Antrokai domėjosi knygos atsiradimu, drąsiai atsakinėjo į klausimus, garsiai ir išraiškingai perskaitė vieną iš knygos istorijų bei pildė šeimos medį stengdamiesi neužmiršti, kad kiekviena mama, močiutė ir senelis turi vardą, kad jų vardas nėra nei “mama”, nei “močiutė”, nei “senelis”. Trečiokai dalyvavo Dianos Lekevičienės „Paslapčiagų“ pristatyme. Trečiokai sužinojo, kodėl buvo parašyti „Paslapčiagai“ ir kaip atsirado knygos pavadinimas, bandė įspėti, kas yra tas „paslapčiagas“ ir koks jis turėtų būti. Visi azartiškai sprendė viešnios pateiktas užduotis ir kiekvienas sau svarstė, kokią paslaptį labiausiai norėtų atskleisti. Kristinos Jakaitės knygos „Bobausis be ausų“ pagrindinis veikėjas yra berniukas Spurgis, kuris yra trečias vaikas šeimoje ir turi katiną Šiušę. Aštuoniolikoje trumpų realistinių istorijų pasakojama apie berniuko nuotykius, šeimos gyvenimą. Viskas atrodytų labai paprasta, bet iš tiesų taip nėra. Reikia taisyti ne vieną, o net devynias skylutes dantyse, bala išmoko važiuoti dviračiu, o katinas Šiušė eina kartu grybauti. Spurgis vis klausia ir klausia: kodėl aš gimiau trečias? Kodėl aš negimiau tik vienas? Kodėl aš dabar turiu tik vieną promočiutę, kur dingo kiti septyni? Ar visi numirę protėviai turėjo mamas? Kodėl sakome „sausi pusryčiai“, jei valgome juos pavakariams ir, užpilti pienu, jie iš karto tampa šlapi? Kodėl šluostome veidą rankšluosčiu, jei jis skirtas veidui? Jei į ausis veriame auskarus, tai į bambą turėtume verti bamskarus? Dianos Lekevičienės „Paslapčiagai“ – tai trijų vaikų – su aukle paliktų Justo ir Godos bei jų draugo Pauliaus – vienos vasaros išbandymų ir draugystės istorija. Knygoje persipina smagūs ir sukrečiantys įvykiai, vaikams kyla daug nevaikiškai rimtų klausimų. Ar visada reikia sakyti teisybę, jei ji gali nuliūdinti ir įskaudinti? Ar galima pasitikėti suaugusiaisiais, kurie nuo tavęs kažką slepia? Ar tėvams dera nustatinėti, su kuo tu gali / negali draugauti? Kodėl sunku apsispręsti užstoti draugą, iš kurio kiti tyčiojasi? Kodėl žmonės, kuriuos tu myli, tave palieka?..
Abi knygas išleido fondas “Švieskime vaikus”, laimėjus Nacionalinį vaikų literatūros konkursą. Knygų negalima įsigyti, tačiau jų galima rasti bibliotekose: klasės, progimnazijos ir Elektrėnų viešojoje bibliotekoje.
Gruodžio 6 d. į progimnaziją atvyko Glabbis ir Ādams Wārmis. Septintoje klasėje mokiniai susipažįsta su baltais, sužino, kad prūsų kalba yra laikoma mirusia. Naujuose lietuvių kalbos vadovėliuose supažindinama su VU Baltistikos katedros docentu Vytautu Rinkevičiumi ir jo darbais. Pakviestas į susitikimą universiteto mokslininkas dėl darbų gausos vietoje savęs pasiūlė susitikimą su Glabbiu ir grįžusiu iš Anglijos, VU baltistiką studijuojančiu ir puikiai kalbančiu lietuviškai Ādams Wārmiu (pasak Glabbio, Adomu). Susitikimas buvo įspūdingas, svečiai atvežė pavartyti knygų apie prūsų kalbą, papasakojo baltų genčių istorinės kelionės iki mūsų raidą, prūsų tautos ir kalbos istoriją. Papasakojo apie pirmuosius išlikusius rašytinius prūsų kalbos šaltinius, pritardami savitais instrumentais giedojo prūsiškas giesmes, kurių melodijas greitai „pagavo“, susiejo su lietuvių liaudies dainomis mokytoja Dainora Januškienė. Aštuntokams šiek tiek pavargus nuo istorijos, svečiai pasiūlė trumpą prūsų kalbos pamokėlę, kurioje visi vėl atgijo, tarė, kartojo, bandė, o nuskambėjus paskutinei prūsiškai dainai ir pradėjus skirstytis atsirado ir tokių mokinių, kurie dar stabtelėjo, vartė atvežtas knygas, turėjo klausimų.
Dėkodami savivaldybei už gautą finansavimą džiaugiamės, kad veiklos buvo turiningos, įdomios, gal kažkam praversiančios ir ateityje.
Daiva Balčėnienė
