Elektrėnų „Ąžuolyno“ progimnazijoje vėl vyksta lituanistinio projekto „Lietuvių kalba ir literatūra mano mokykloje – kūrybinis, patyriminis, tiriamasis ugdymas, įtraukusis ugdymas“ veiklos. Gegužės antrą dieną tiesiai iš pačios sostinės maršrutiniu autobusu į progimnaziją atkeliavo „Elementorius“ . Kas tai? – paklausite. „Elementorius“ – seniausia veikianti teatro studija Lietuvoje, 2025 -aisiais švęsianti savo 60-metį. Tai seniausias šalyje ir gilias tradicijas turintis aktorės Valerijos Marcinkevičiūtės-Karalienės įkurtas teatro būrelis Vilniaus moksleiviams. Nuo įsikūrimo šis būrelis skaičiuoja užauginęs apie šešiasdešimt aktorių, per dvidešimt teatro, kino ir televizijos režisierių, keturis nacionalinės premijos, devynis „Sidabrinės gervės“, devyniolika „Aukso kryžiaus“ premijų laureatus, o kiek dar rašytojų, teatro kritikų, žurnalistų, dailininkų. Dabartiniai šios studijos vadovai, kadaise ir patys lankę būrelį – Eglė ir Gediminas Storpirščiai. O progimnazijoje viešėjo jauniausioji „Elementoriaus“ grupė, kurios vadovai – Ainis Storpirštis ir Gabija Urniežiūtė. „Elementorius“ atkeliavo su spektakliu „Be jūsų nebūtų mūsų“. Tai spektaklis apie kelią iki Sausio 13-osios, iki mūsų Nepriklausomybės. Svarbu ir tai, kad scenarijus, pasak Ainio Storpirščio, buvo kurtas, tobulintas pačių vaikų. Vaikai patys siūlė temą, patys rinko medžiagą, taikė muziką. O jau atvykę į progimnaziją jaunieji aktoriai žavėjo savo vaidyba, laisvumu, gebėjimu bendrauti su publika. Ir progimnazijos moksleiviai, savo ruožtu, stebino atidumu, įsiklausymu. Buvo nuostabu matyti salėje berniuką, kurį pamokoje kartais sunku prakalbinti, nuraminti… Jis tarsi atliepė vaidinantiems savo judesiais, gestais, mimikomis. Po spektaklio salė vis dar buvo pilna vaikų, bet buvo tylu. Niekas nebėgo nusitvėrę kuprinių namo, į treniruotes. Tik visai įsitikinus, kad spektaklis baigėsi, ėmė aidėti nuoširdūs plojimai. Jaunieji aktoriai po valandą trukusio spektaklio pavargo. Tai matėsi. Tačiau išeidami paliko sceną kaip radę. Tvarkėsi, net kaktos rasojo. Paklausiau aktorės ir vadovės Gabijos Urniežiūtės, ar visada šitaip, be jokių liepimų, prašymų, maldavimų… „Mes mokomės ne tik vaidinti, dar mokomės būti atsakingi.“ Galima būtų ilgai pasakoti apie susitikimą, bet iškalbingiausios visada pačių žiūrovų mintys.
„Spektaklis buvo truputį liūdnas, truputį juokingas. Iš pradžių galvojau, kad bus neįdomu, bet buvo labai labai įdomu. Pati norėčiau taip vaidinti, bet man būtų baisu prieš tiek žmonių. Drąsūs labai tie teatro studijos vaikai.“ ( Gustė)
„Man labai patiko spektaklis. Tiesiog fantastiškai vaidino aktoriai. Tokius vaikus reikia kviesti į filmus vaidinti. Ir tema, idėjos tokios įdomios. Nespėjau pastebėti, kaip prabėgo laikas. Aš ir pati norėčiau taip vaidinti. Daug emocijų patyriau spektaklio metu.“ (Deimilė)
„Man labai patiko spektaklis. Gera spektaklio mintis. Man buvo įdomu. Norėčiau kuo daugiau tokių spektaklių. Kai vaidina vaikai, atrodo, geriau supranti. Jeigu atsirastų proga, tai tikrai norėčiau ir aš suvaidinti kokį vaidmenį.“ (Patricija)
„Man labai patiko teatras. Viskas buvo paremta tikrais įvykiais apie Sausio 13-ąją. O jaunieji aktoriai puikiai vaidino. Buvo labai įdomu. Aš norėčiau spektaklių daugiau. Taip greitai prabėgo laikas. Kartais juokiantis, kartais apie labai rimtus dalykus galvojant. Ačiū už įdomų spektaklį. “(Normantas)
„Man labai patiko spektaklis. Jis buvo paremtas tikrais faktais apie Sausio 13-ąją. Aktoriai puikiai atliko savo darbą. Norėčiau šį spektaklį pasižiūrėti dar kartą. Ir pats norėčiau vaidinti, nes, atrodo, labai smagu, įdomu, gera kartu su draugais vaidinti. Norėčiau pralinksminti publiką. Ačiū aktoriams.“(Kajus)
„Man spektaklis labai patiko. O ypač pabaiga. Buvo liūdna, bet be galo įdomu. Labai norėčiau daugiau tokių spektaklių. Žinoma, norėčiau išmokti taip vaidinti, taip pat drąsiai kaip jie. Gal užaugus ir aš galėsiu taip vaidinti.(Gabija)
Galima būtų cituoti dar bent šešiasdešimties penktokų ir kitų klasių mokinių atsiliepimus, tiesiog imtų kartotis mintys, sakiniai – visiems labai patiko tema, vaidyba, muzika, drąsa. Kai kurie dėkojo vadovams, kad vaikus „taip gerai išmokė“.
Manau, kad jau imame ir patys jausti, kaip stipriai priklausome nuo technologijų, kaip nuolat niekam neturime laiko, kad turime išankstinį nusistatymą – bus neįdomu. Tereikia ryžto padėti telefonus į šalį ir pamatyti liūdintį draugą, žydinčią pienę, čiurlenantį upelį… Tikrai atrasime įdomių dalykų, kuriais ir patys galėtume džiuginti kitus.
Projekto vadovė lietuvių kalbos mokytoja D. Balčėnienė
