Birželio šeštą dieną mokytojos Daiva Balčėnienė ir Dainora Januškienė kartu su jungtine Elektrėnų „Ąžuolyno“ progimnazijos aštuntokų grupe toliau dalyvavo lituanistinio kultūrinio projekto veikloje. Šį kartą mūsų stotelė vėl Vilnius. Prie prezidentūros mūsų jau laukė VU humanitarinių mokslų daktarė Eglė Gudavičienė, padedanti mums organizuoti įvairias veiklas Vilniuje. Kadangi dar turėjome šiek tiek laiko iki susitikimo su gide Rūta Norkūne, Eglė pakvietė užsukti į Katedrą. Kai kuriems projekto dalyviams Katedra paliko ypatingai gilų įspūdį. O sugrįžusius prie prezidentūros mus jau šypsodamasi pasitiko gidė. Ekskursija prasidėjo kiek neįprastai – gidė Rūta mums išdalino korteles su įvairiais mitologinių pasakojimų personažais – sirena, pegasu, Cerberiu, gorgone ir kitais. Apie kiekvieną atpažintą personažą gidė priminė arba papasakojo istorijų, sužinojome, kokiose Vilniaus vietose galima atrasti ženklų, menančių tas istorijas. Antai kalbama, kad Užupiui be undinės – skulptūrėlės ant Užupio tilto – ateitų liūdnos dienos, nes ji vilioja į čia žmones iš viso pasaulio. Tie, kurie neatsispiria Undinėlės kerams, pasilieka Užupyje amžinai. Taip pat gidė atkreipė mūsų dėmesį į virš prezidentūros esantį herbą, papasakojo, kokie simboliai jame ir ką jie reiškia. Paskui pasukome senaisiais Vilniaus kiemais, gatvelėmis. Ekskursijos tema pasisuko Žydų genocido atminties keliais. Gidė Rūta, susodinusi mus viename iš Vilniaus universiteto kiemelių, papasakojo apie vieną iš seniausių Vilniuje žydų vaistinę. Linksmai traukdama iš krepšelio indelius su keistais skysčiais, žolelėmis, net lydekos dantimis, gidė prašė atpažinti, pasakyti, kam kas galėjo būti naudojama, kas galėjo būti pigu, kas brangiausia. Nauja ir įdomi patirtis. Prie rotušės žaidėme žodžių žaidimą – gidė iš savo stebuklingo krepšelio traukė lapelius su žodžiais, kurių mes jau beveik nevartojame, kai kurių net reikšmės nežinojome. Paskui susipažinome su Vilniaus getais. Kaip ir kituose vokiečių okupuotuose miestuose, Vilniaus senamiestyje 1941 m. rugsėjo 6 d. buvo įkurtas žydų getas. Tais laikais Vilniuje gyveno apie 57 tūkstančiai žydų, per visą geto gyvavimo laikotarpį jame buvo uždaryta apie 50 tūkstančių žmonių. Stabtelėjome prie paminklo Vilniaus Gaonui. Pasakojama, kad norėdami paprašyti išskirtinio Vilniaus Gaono patarimo, pasigerėti jo erudicija, į Vilnių atvykdavo žydai iš viso pasaulio. Ekskursijai baigiantis, perėję dar keletą nuostabių Vilniaus senamiesčio kiemų, išėjome į Vokiečių gatvę, kurioje puikuojasi plastiškoji Barboros Radvilaitės skulptūra. Barbora Radvilaitė dažnai lyginama su Džiuljeta, kuriai taip ir nepavyko džiaugtis laime su savo Romeo. Nepaklususi aukštuomenei ji ištekėjo už savo meilės, Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto. Judviejų meilė buvo labai graži, nors ir labai sunki. Iki šių dienų šių dviejų žmonių gyvenimas dažniausiai aptariamas iš romantiškos pusės. O kur dar tai, kad Barbora dažnai buvo pavadinama bene pačia gražiausia moterimi visose LDK ir Lenkijos žemėse. Mums gidė atskleidė dar vieną paslaptį. Bet, kad ją sužinotumėte, jums teks nuvykti prie skulptoriaus V.Vildžiūno skulptūros. Paskui perėjom meilės tunelį, iškart nesuradom angeliuko. Paskutinė mūsų lankymosi vieta buvo Šv. Mikalojaus bažnyčia, kuri yra seniausia Lietuvoje. Atsisveikindami dėkojome gidei Rūtai, sužavėjusiai pasakojimais ir atsidavimu savo profesijai. O ji apdovanojo mus visus pieštukais. Grįždami namo buvome tylūs. Kiek daug mes nežinome apie savo šalį, apie savo sostinę. Pabaigti norėtųsi aštuntokės Smiltės mintimis apie ekskursiją: „Kelionė man paliko geras emocijas ir gražius prisiminimus. Man patiko tai, jog vaikščiojome ne pagrindinėmis Vilniaus gatvėmis, bet pamatėme mažesnes gatveles bei kiemus. Manau, kad tai yra daug įdomiau, nei, pavyzdžiui, pamatyti Gedimino pilį, kurią dauguma mokinių jau yra matę. Taip pat patiko ir gidė, nes ji mums papasakojo keletą istorijų ir su mumis žaidė įvairius žaidimus. Ji kalbėjo nuoširdžiai, atrodo, jog jai yra malonu ir gera su mumis dalintis žiniomis apie Vilnių. Įdomiausia buvo pamatyti tai, ką pardavinėjo Jėzuitų ordino steigtoje vaistinėje. Juk visuomet yra įdomu ne tik išgirsti, bet ir pamatyti. Taigi, jei dar kada nors tokia kelionė įvyktų, aš būtinai joje dalyvaučiau.“
Ir visai baigiant: dažnai išgirdę žodį Vilnius, mes įsivaizduojame tik aukštus modernius pastatus, prekybos centrus, prabangias kavines, o šį kartą aptikome, kad sostinės kiemeliuose išminti smėlio takeliai ir kaip kaime, prie močiutės namų, auga gysločiai. Dėkojame Eglei Gudavičienei ir Rūtai Norkūnei už Vilnių, kurio neįsivaizdavome.
Daiva Balčėnienė
