Manau tikrai nepameluosiu pasakius, kad pirmūnu būti norėtų daugelis, gal visi mes ir būtume jais, jeigu tik taip būtų paprasta. Aš visai norėčiau būti pirmūne.
Ir štai vieną dieną man teko ja pabūti. Galiu drąsiai pasakyti ir gal net parekomenduoti kitiems, jog ir jūs taptumėt pirmūnais, nes tokioje įdomioje ekskursijoje seniai teko būti. Tad aš su jumis pasidalinsiu mano pirmūnų kelionės įspūdžiais. Drauge su mokyklos pirmūnais ir mus lydinčiais mokytojais bei gide keliavome į Anykščius. Jau vien įlipus į autobusą mūsų laukė staigmenos- kelionės gidė pakvietė dalyvauti smagioje viktorinoje ir visus apdalino saldžiais prizais.
Pirmoji mūsų stotelė Anykščiuose buvo Siauruko traukinių muziejuje, kuriame mes susipažinom su įvairiausiais traukiniais ir jų dar įdomesnėmis atsiradimo bei naudojimo istorijomis, pamatėme daug retų eksponatų. Muziejus buvo didelis ir įdomus, tikrai abejoju ar viską spėjome pamatyti ir reikiamai apžiūrėti. Yra toks geras posakis „traukinys vėluojančių nelaukia”, tačiau mūsų laukė, tik ne traukinys, o ”Kalita” kalno rogutės! Tai labai labai smagi pramoga, kurią kai kurie mūsų pirmūnai išbandė net po kelis kartus. Bandė ne tik mokiniai, bet ir kelios mokytojos. Retas atvejis, kad vaikai savus telefonus į krūvą sukrovę mokytojai į glėbį nekantriai tripinėja eilėje. Kai jau visi po vieną ar du kartus išbandėm šiuos kalnelius, keliavom toliau. Kita mūsų stotelė – ”Arklių muziejus”, kuris buvo pasislėpęs mažame kaime pavadinimu Niuronys. Pasirodo, jog šiame kaime stovi ne tik gražus muziejų kompleksas, tačiau čia yra gimęs pats Jonas Biliūnas! Kaimas buvo labai gražus, ganėsi keli arkliukai, senovinėse trobose rūko kaminai, o iš vidaus skverbėsi šviežios ir dar šiltos duonos aromatas, kurią ir mums teko kepti. Bet apie tai šiek tiek vėliau. Dabar mįslė jums „Juodas žirgas tarp dvejų kalnų, kas?”- upelis, juodas juodas, tarsi už piemens besiganančio žirgo karčiai tekėjo čia pat. Lietuviai ir žirgai jau nuo seno geri draugai, juk ar ne mes su mažaisiais žemaitukais į žygius jojome? Tiems tauriems gyvūnams ir aš artima jaučiuosi, ir džiaugiuosi, kad dabar man teko pabūti šalia jų dar arčiau. Mes ir arkliai turim vieną itin artimą bruožą: jie ir mes mėgstame duoną. Aišku, avižų su namine duona nepralenksi, tačiau mums tai tikrai labiau patiktų duona. Ypač ta, kurią tu pats savom rieškutėm suformuoji, dar gal net kokį savo inicialą išraižai ant viršaus ir šauni į pečių. Duona-tai nuo pat senų laikų yra meilės, pagarbos bei sunkaus darbo simbolis. Gal mūsų darbas ir nebuvo labai sunkus, tačiau jūs net neįsivaizduojat, kaip buvo sunku bent vieną mažytį gabaliuką parvežti iki namų tėvams, nes tokios skanios duonelės dar nebuvome ragavę.
Iškepę duonelę dar galėjome pasidžiaugti audėjėlių darbais, sužinoti apie mūsų protėvių audimo subtilybes, pasidžiaugėme molio lipdymo dirbtuvėlėse žiestais dirbiniais, sužinojome, kaip jie gaminami, pramogavome Arklio muziejaus parke.
Atrodo taip greitai, bet įsimintinai mūsų ekskursija baigėsi. Namo grįžom jau sutemus. Nors ir nebuvo vėlu, greitai besileidžianti saulė mums tik priminė, kad artėja žiema. Autobuse šilta, gera ir duona kvepia. Lipti lauk nesinori- juk šalta, ir į mokyklą nesinori, gerai, kad savaitgalis ir gerai, kad dar šiek tiek duonos liko ir tėvams…
Dėkojame mokyklos administracijai ir lydėjusiems mokytojams už tokią nuostabią kelionę.
Mokyklos korespondentė Ugnė Šilkūnaitė
