Kartą yra tekę atsidurti nelabai malonioje situacijoje – viename literatūriniame renginyje mokiniai, paklausti, kokie respublikoje žinomi poetai yra kilę iš Elektrėnų, mandagiai nuleidę galvas pratylėjo. Šį kartą bandyta bent kiek pataisyti padėtį 7- 8 klasių mokinių grupė susirinko visiškai minimalioje kamerinėje aplinkoje pasikalbėti su Aivaru Veikniu ir pasiklausyti jo poezijos. Poetas papasakojo apie tai, kaip jautėsi pats būdamas mokiniu ir mokydamasis toje pačioje mokykloje, papasakojo apie savo mokyklinius polinkius, mokykloje išgyventą savo drovumą. Perskaitęs vieną eilėraštį poetas paprašė pasakyti, apie ką girdėtas tekstas. Nuomonių būta nedaug, bet jos skirtingos. Tai teisinga – kiekvienas iš mūsų turime teisę eilėraštį išgyventi skirtingai – pagal savo patirtį, pagal savo vaizduotę, pagal jau įgytą skaitymo patirtį. Išmokti rašyti gali tas, kuris daug skaito. Kaip gimsta eilėraštis? Aivaras Veiknys pakvietė du berniukus – paprašė atidžiai žiūrėti vienas kitam į akis. Minutė praėjo. Koks pojūtis? Deja, berniukai atsakė, kad nepajuto nieko. Aivaras šypsojosi – yra žmonių, kurie taip žiūrėdami į vienas kito akis pradeda verkti. Štai tada ir prasideda eilėraštis… Galbūt septintokams ir aštuntokams dabar yra daug svarbesnių dalykų, kurie dažnai švysčioja telefonų ekranuose. Svarbu, tai kad vaikai bandė išgirsti tekstą, bandė „pagauti“ Aivaro paleistą žinutę. Svarbu, kad kiekvienas žinojimas mus turtina. Dėkodama Aivarui Veikniui, mergaitėms, kurios skambino ir dainavo, mokytojai D. Liubinienei, mokytojai A.Skučienei, mokiniams, kartu dėkoju ir Elektrėnų savivaldybei, rėmusiai projektą.
Projekto vadovė Daiva Balčėnienė
