Balandžio 4 dieną septyniolika Elektrėnų ,,Ąžuolyno‘‘ progimnazijos aštuntokų su mokytojomis Dainora Januškiene ir Daiva Balčėniene dalyvavo lituanistinio projekto veiklose, kurios šį kartą atvedė į senąjį Vilniaus Universitetą. Sarbievijaus kiemelyje mus pasitiko Vilniaus universiteto asistentė dr. Eglė Gudavičienė. Prasidėjo kelionė universiteto labirintais. Kiek paklaidžioję kiemeliais, sutartu laiku sugrįžome prie įėjimo į centrinius rūmus, kur susitikome su Mokslinės komunikacijos ir informacijos centro darbuotoja Lina Becerik, tapusia šios dienos gide. Pirmiausia išgirdome istorinį pasakojimą apie VU, kuris šiemet švenčia 444 metų, ir seniausios akademinės bibliotekos – VU bibliotekos,- švenčiančios 445 metų sukaktį, įkūrimą. Atidžiai klausiusiems buvo kiek nuostabu, kad biblioteka senesnė už universitetą. O visa istorija prasidėjo nuo Pranciškaus Smuglevičiaus salės. Šioje salėje jėzuitų laikais buvo valgykla – refektoriumas, vėliau – biblioteka ir aktų salė. Universiteto dailės katedros profesorius Pranciškus Smuglevičius per dvejus metus (1802–1804) sukūrė įspūdingą klasicistinį interjerą. Uždarius universitetą salėje įsikūrė pagrindinė Senienų muziejaus ekspozicija. Pačiame salės viduryje skliautuose XX a. pradžioje restauruota išlikusi XVII a. freska. Dabar čia – bibliotekos Retų spaudinių skyrius. Pasėdėję prie didžiulio prabangaus stalo ir išklausę gidės pasakojimą, dar turėjome laiko pasižiūrėti senųjų spaudinių, susipažinti su senųjų spaustuvių technikomis ir kultūra. Dar įdomesnių istorijų gidė papasakojo, kai patekome į bibliotekos trečiame aukšte esančią J. Lelevelio salę, kurioje visai neseniai lubose restauratoriai atrado freską, nutapytą 1760 m. profesionalaus, kol kas nežinomo menininko. Na, ir aukščiausia universiteto vieta – Baltoji salė – ketvirtoji Europoje Astronomijos observatorija, įsteigta 1753 m. Baltojoje salėje buvo išdėstyti astronomijos prietaisai, skaitomos paskaitos, vykdomi meridianiniai stebėjimai. Deja, po 1876 m. gaisro observatorija buvo uždaryta. Šiuo metu Baltojoje salėje dar galima pamatyti išlikusius kai kuriuos prietaisus, knygas, gaublius ir… siauručiais laipteliais pasikelti patį aukščiausią universiteto bokštelį, iš kurio matyti visas Vilnius. Vėl kartu su gide nusileidome į pirmą aukštą. Perėję dar keletą universiteto kiemelių (iš viso jų 13), išgirdę ne vieną įdomią istoriją, patekome į šv Jonų bažnyčią su nuostabaus grožio altoriumi ir vargonais. Bažnyčia pradėta statyti Jogailos iniciatyva XV a. Tai veikianti bažnyčia, joje vyksta daugelis universiteto iškilmių, studentams įteikiami diplomai, o 1993 metais joje lankėsi popiežius Jonas Paulius II. Čia atsisveikinome su gide ir jau dr. Eglės Gudavičienės vedami patekome į vieną iš gražiausių Filologijos fakultete V.Krėvės auditoriją, kurioje mums buvo surengtas improvizuotas linksmas protmūšis. Jau visai grįždami autobuso link, dar stabtelėjome prie Petro Repšio freskos „Metų laikai“– vieno įstabiausių XX a. lietuvių dailės kūrinių. Kelionė pavyko. Štai keli važiavusiųjų atsiliepimai:
,, Man patiko istorijos, kurias gidė pasakojo taip įdomiai, kad negalėjau neklausyti…‘‘ (Adriana);
,, Šiandien aš pirmą kartą aplankiau universitetą. Jis yra seniausias Lietuvoje, jam net 444 metų. Taip pat šis universitetas yra didžiausias Lietuvoje. Jame labai lengva pasiklysti. Mes aplankėme kiemelius. Taip pat buvome salėse. Visos salės yra skirtingos ir labai gražios. Dar buvom užėję į observatoriją. Ji įsikūrusi Baltojoje salėje. Man labai patiko ši ekskursija. Norėčiau vėl ten grįžti ir apžiūrėti visą universitetą.‘‘ (Monika)
,, Buvome Vilniaus universitete ir aš pamačiau senovinių teleskopų, knygų. Sužinojau, kad universitetas turi net 13 kiemų. Labiausiai patiko bokštas, į kurį lipome stačiais laiptais, ir nuo viršaus matėme visą Vilniaus grožį. Gidė mus vedė į labai gražias universiteto bibliotekos sales. Atrodo, nerealu, kad mes vis dar turime tokių vietų Lietuvoje. Universitete buvo senovinių ir modernių dalykų, bet viskas buvo gražiai suderinta. Man labai patiko, ir jei būtų galimybė, tikrai norėčiau ten sugrįžti.‘‘ (Karolis D.)
,, Man labai patiko VU. Pamačiau daug knygų, spausdintų lotynų kalba, bei įvairių keistų daikčiukų. Sužinojau truputį istorijos apie universitetą. Lipau į beveik 70 metrų aukščio bokštą bei vaikščiojau universiteto kiemais. Sužinojau, kad universitete mokoma 25 kalbų. Ne tik lietuvių, vokiečių, anglų, bet ir kinų, japonų, egiptiečių… ‘‘ (Mykolas)
,,Labai džiaugiuosi gavusi galimybę važiuoti į Vilniaus senąjį universitetą. Buvo labai įdomu jį apžiūrėti, sužinoti apie jį. Mane stebino gražiausiai išpuoštos salės, apie kurias taip įdomiai pasakojo gidė. Visgi didžiausią įspūdį paliko šv. Jonų bažnyčia ir Pranciškaus Smuglevičiaus salė. Tikiuosi, ateityje galėsiu studijuoti šiame universitete.‘‘ (Radvilė)
,,Viešėdamas universitete pamačiau, kur studijavo žymūs Lietuvos rašytojai. Pats galėjau apžiūrėti senas knygas ir susipažinti su spaustuvių istorija. O kai užlipau į aukščiausią universiteto bokštą, išvydau visą Vilniaus miestą…‘‘ (Karolis L.)
,,Viešnagė Vilniaus universitete buvo pasakiška. Visada norėjau mokytis užsienyje, bet po ekskursijos mano nuomonė pasikeitė. Mus pasitiko didingas universiteto pastatas, žavintis savo architektūra. Per keletą valandų išgirdome universiteto istoriją, daug garbingų žmonių pavardžių, iš arti išvydome puikias freskas. Skirtingi salių kvapai kuteno nosį ir vertė mąstyti apie ateitį. Važiuodama namo jau galvojau, kaip apie tai pasakosiu savo artimiesiems.‘‘ (Kornelija)
,, Vaikščiodama universiteto koridoriais, kiemeliais ir salėmis, jaučiausi lyg būčiau filme apie Harį Poterį. Viskas atrodė taip gražu ir stebuklinga. Tiek daug laiptų, kambarių ir kiemelių, kad norint atsirasti reikiamu laiku reikiamoje vietoje, praverstų žemėlapis. Aš manau, kad visiems universitetą reikia pamatyti gyvai, kad suprastų, kokia Lietuva turtinga.‘‘ (Akvilė).
Tad, Universitete, iki kito pasimatymo!
Projekto vadovė mokytoja Daiva Balčėnienė
