Net ir dabar atsimenu visas savo švęstas Užgavėnes nuo darželio laikų iki dabartinės šventės „Ąžuolyno“ progimnazijoje.
Tuos varške arba, jei labai pasiseka, mielėmis kvepiančius blynus. Blynai – laukiama bei mėgstamiausia mano Užgavėnių tradicija. O kur dar persirengėliai – personažai, mitinės būtybės . Dar labai gerai pažįstamas tas jausmas, kai esi vienintelė mergaitė, kuri vietoj gražios rausvos princesės suknelės užsimaukšlindavai rudabarzdžio senio kaukę su pamušta melsvai žalsva akimi ir apžėlusiais antakiais. Bet aš savo kauke didžiavausi, juk mano pačios pagaminta.
Nors ir labai norėjau užsidėti sidabrinę karūnaitę su rožiniu safyru. Man tai atrodė it pasidavimas juodajai magijai, kuri tave vis vilioja susitapatinti su persirengtu personažu. Kiekvienos Užgavinės būdavo nepamirštamos, o dažnai jas nepamirštamas padarydavau pati. Bet niekad neįsivaizdavau savo Užgavėnių tokių, kokios buvo šiais metais. Ir aš nebuvau su savo rudabarzdžio senio kauke ar kaip nors kitaip persirengus, buvau kaip tikra žurnalistė – su užrašų knygute rankose bei telefonu, kuriame visą laiką buvo įjungta kamera. Stengdamasi pagauti gerą kadrą, vis silpninau bateriją. Taigi šiose Užgavėnėse aš buvau K-O-R-E-S-P-O-N-D-E-N-T-Ė, paprasčiau tariant, žurnalistė.
Mano diena prasidėjo ankstyvą antradienio rytą, kai pečius lenkė didžiulis, galvą laužantis rūpestis – ką gi man rengtis? Pagaliau apsisprendusi greit brūkštelėjau sms žinutę savo draugei, ar norėtų eiti kartu į mokyklą, ir užsimovus nublizgintus batus nužingsniavau į „Ąžuolyną“. Jau buvau pasiruošus eiti į savo lietuvių kalbos kabinetą, tik prisiminiau, kad man ten nereikia. Renkamės 230 kabinete, nepažįstu mokyklos taip gerai, kad žinočiau, kuris kabinetas kur yra. Gerai, kad turiu gerų draugų, kurie nepatingėjo su manimi palakstyti po visus tris aukštus, kol pagaliau, likus porai minučių iki skambučio, radom išsvajotąjį kabinetą. Tą pačią akimirką pasirodė ir mokytoja. PASIJUTAU ŠIEK TIEK SAUGIAU. Į klasę sugužėjo virš penkiolikos, gal daugiau, mokinių. Nors smalsiai žiūrėjau, kas kuo persirengs, vis tiek suskaičiuoti, kiek jų yra, nepavyko. Man labiau knietėjo sužinoti, kurios klasės mokiniai jie yra. Vieną akimirką net pagalvojau, gal kaip nors paklausti, bet neišdrįsau.
Pirmoji mano užduotis – užrakinti duris, tai man sukėlė nerimą, nes su spynom bei užraktais aš nedraugauju. Net pati netikiu, pavyko!!! Apėmė toks pasididžiavimas savimi. Visiems persirengus užrakinome duris ir, tarškindami įvairiais instrumentais ar šiaip daužydami medinius įrankius vieną į kitą, kėlėm, kiek įmanoma, didesnį triukšmą. Taip norėdami kuo greičiau išvaryti žiemą. Aš buvau mandagi ir visus praleisdama, kaip apsauginis, ėjau gale, kiekvieną smulkmeną dėjausi sau į galvą. Kad tik nepamirščiau. Buvau labai kukli, mandagi, nieko blogo niekam nesakiau, bet vis tiek jaučiausi sekama žvilgsnių – tik pasuku telefoną į persirengėlių pusę, ir jie visi slepiasi… Net toks liūdesys buvo apėmęs. O jei nepadarysiu nė vienos geros nuotraukos, kas bus tada? Bet aš taip lengvai nepasiduodu ir pasakiau sau: „Na, viena gera nuotrauka tikrai bus.“ Įsidrąsinus priėjau prie kelių mergaičių ir tvirtu balsu paprašiau, kad sustotų į mažą grupelę ir leistų nufotografuoti jas. Jau buvau pasiruošus išgirsti atsakymą, kad nenori, bet likau maloniai nustebinta, kad jos gana greitai susirinko į grupelę ir sutiko. Širdyje ramiau, bent viena gera nuotrauka, VALIOOOOO. Jau judam link antro aukšto koridoriaus pabaigos. O maišas su saldainiais vis pilnėja. Kildama laiptais į trečią aukštą prisiminiau, kad dabar sau ramiai istorijos kabinete sėdi mano bendraklasiai.
Koridoriuje, apšviestame ryškios rytinės saulės šviesos, rateliu susikibę persirengėliai sveikino mūsų mokyklos direktorę. O ji, kaip ir visi kiti mūsų aplankyti mokytojai ir mokiniai, persirengėlius apdovanojo saldainiais. Sutikę bet kurį mokytoją ar mokyklos darbuotoją, persirengėliai pasveikindavo dainomis ir ausį rėžiančiu triukšmu bei įteikdavo riestainį, pro kurį reikėjo pažiūrėti į saulę. O kai atrodė, kad jau visi apdovanoti, už akių užkliuvo plačios, bet dar uždarytos valgyklos durys. Skubiai patikrinę, ar liko riestainių, visi tyliai prisėlino prie durų ir gavę mokytojos ženklą užtraukė dainą. Aš, kaip visada, mandagiai palaukiau, kol visi sueis, o tada iškart užuodžiau šviežiai iškeptų blynų kvapą, net pilvas sugurgė prisiminus, jog šią pertrauką man reiktų eiti valgyti. Pasveikinę virėjas persirengėliai paprašė atlygio, saldainio ar dar ko nors saldaus. Jie tik paraginti pamatė pačiam valgyklos gale padengtą stalą ir jau ant jo sukrautas keturias lėkštes įvairiausių garuojančių blynų su saldžia vyšnių uogiene ir balta it sniegas grietine. Mane taip pat pavaišino blynais. Sėdėjau garbingoje vietoje – stalo gale, šalia mokytojos, ir iš visų jėgų stengiausi įveikti blynus.
Taigi man Užgavėnės labai patiko, nors ir nedeginom Morės, nors man ir neteko prašyti saldainių, bet kas žino, gal K-O-R-E-S-P-O-N-D-E-N-T-Ė-S darbas taps mano Užgavėnių tradicija.
Ugnė Šilkūnaitė
5a klasė
